Kalzonė su brokoliais

Kažkada seniai, o gal ir ne visai, aš nevalgydavau maisto, kurio nematydavau prieš savo akis paruošiamo. Man jis atrodydavo nešvarus, neaiškus ir šiaip belekoks. Kartą, kai pradėjau savo studijas universitete su grupiokais nuėjome į netoli fontano esančią piceriją. Aš kaip visada užsisakiau tik arbatos, o visi mano bendrakursiai užsisakė po picą. Vienas iš jų užsisakė mini kalzonę su brokoliais, apsiliejo ją baltu majoneziniu bei pomidorų padažu ir valgydamas įkalbinėjo mane paragauti. Kadangi buvau itin alkana, o namo būčiau grįžus tik vėlai vakare, tai kažkaip prisiverčiau paragauti kąsnelį. Aš buvau valgiusi picos, aišku ir ne tik naminės, kuri man vaikystėje pasirodė šlykštoka, bet perlenktos picos su brokoliais niekada nebuvau ragavusi. Ji buvo kitokia. Plonyčiai kumpio gabalėliai, smulkintos juodosios alyvuogės, dar traškūs šviežutėliai brokoliai ir švelnus sūris, apgaubti padaže išmirkusiu tešlos apvalkalu tiesiog privertė apsvaigti mano skonio receptorius. Ne, tai nebuvo alkis (nors ir tai pridėjo savo), bet man niekada gyvenime (lig tol) nebūtų atėję į galvą į perlenktą picą įkišti brokolį. Iki to laiko aš jį valgydavau gerokai pervirtą ir dar kiaušiniu apkeptą ir aš šios daržovės nuoširdžiai nemėgau. Taip prasidėjo šios mini kalzonės su brokoliais ir mano skrandžio romanas. Kas kartą, kai užeidavau į tą piceriją užsisakydavau šią perlenktą picą. Pamažu pradėjau gerti gerokai persaldintą cappucino kavą ir valgyti pyragėlius, kuriuos teikdavo ten užėjusiems lankytojams. Po to pusryčiams pradėjau valgyti omletą su daržovėmis, kai nenueidavom į rytines anglų kalbos paskaitas... ir taip aš pradėjau atradinėti maistą, nors tuo metu mano noras gaminti valgius namie buvo sumažėjęs iki minimumo. Tada mano gyvenimas staigiai pasikeitė ir tas pasikeitimas buvo ne itin malonus. Nustojau vaikščioti į savo pamėgtą piceriją. Po kokių gerų poros metų, kai nuoskaudos nusėdo aš ten vėl užėjau, norėdama vėl paragauti tos nuostabios perlenktos picos su brokoliais, bet meniu jos nebebuvo. Man rodos, kad man nustojus lankytis picerijoje, nustojo gaminti ir šią picą, nes niekas daugiau jos (turbūt) nebeužsisakinėdavo.  Bet jos skonį aš vis dar labai puikiai prisimenu. Ypač tą pirmą kąsnį, kai jos paragavau. Gal dėl to, kad ši pica man buvo kažkas tokio utopiško, bijojau ją vis pabandyti išsikepti namuose. Bet vieną saulėtą dieną, lig sočiai prisiglostę pelikanų zoologijos sode su vyru nutarėme, kad būtų labai skanu suvalgyti po picą, todėl nutarėme išsikepti šią kalzonę. Stojome prie didžiulio stalo: aš minkiau tešlą, jis pjaustė kumpį, smulkino alyvuoges, juokėmis ir nekantravom greičiau paragauti šio patiekalo. Jį truputį papildėme keliomis papildomomis daržovėmis ir mudviem gavosi visai ne mini, o maxi kalzonės, todėl iš dviejų picų suvalgėme tik vieną per pusę. Na, o skonis... buvo fantastiškas, toks, kokį prisimenu.. tik balto majonezinio padažo, kur teikia picerijose, truputį trūko. :D

Kutinėjant pelikanus.

Kalzonė su brokoliais.

 (4 mini Kalzonės)

Picos pagrindui reikės:

Jį aš darau labai paprastą. Jis man gaunasi visada labai neblogas, elastingas, lengvai kočiojas ir be abejo labai skanus. Gal kada išbandysiu ir kokį kitokį picos pagrindo receptą, bet mano nuomone, greitas maistas turi būti paruošiamas greitai. :D

500g miltų

20g šviežių mielių

½ arbatinio šaukštelio druskos

1/4l drungno vandens

Gero žiupsnio džiovinto raudonėlio

Mažiau nei pusė stiklinės gero alyvuogių aliejaus

Mieles susmulkinti ir išmaišyti su 1/4l drungno (apie 35^oC) vandens bei žiupsneliu miltų. Miltuose padaryti duobutę ir į ją supilti mieles. Palaukti 15min. Tešlą pasūdyti, suberti raudonėlius, pradėti minkyti. Kai tešla pradės darytis vientisa, pamažu supilti aliejų. Tešlą minkyti tol, kol joje atsiras oro burbuliukų, o ji pati bus gluotni. Tada paliekam tešlą šiltai kilti, kol ši padvigubės.

  

Įdaras.

Kaip ir bet kuriai picai, įdaro variacijos gali būti visokios, kintančios pagal skonį, norą ir šaldytuvo turinį.

Reikės pusės nedidelio brokolio

Poros saujų juodųjų alyvuogių

Apie 200g  mėgstamo virto kumpio

Sūrio (mes mėgstam DAUG sūrio, todėl kiekį numatykite patį, kiek jo norite rasti prapjovę picą)

Pomidarų pastos

+ mes dar įdėjome

Porą pomidorų

Brinzos sūrio gabalėlį (nes jis vargšas šaldytuve voliojosi jau kurį laiką.)

Užsikaičiam puode vandenį. Kai vanduo užverda, jį truputį pasūdom ir į verdantį vandenį sumetame nuvalyto brokolio žiedynus, kad šie trumpai pavirtų ir truputį suminkštėtų. Tik nepervirkite, nes brokolis kitaip bus beskonis, toks kokį prisimenu iš vaikystės!

Susismulkiname likusius įdarui skirtus produktus. Susitarkuojame sūrį.

Kai jau tešla pakankamai iškilusi (jos tūris padvigubėjęs), ją pasidalinkime į keturias dalis (aš dalinau į dvi dalis ir mano picos gavosi milžiniškos). Iš kiekvieno tešlos gabalėlio iškočiojame po ploną daugiau mažiau apvalų lakštą, aptepame jį pomidorų pasta, pabarstome sūriu ir pradedame dėlioti produktus. Dėkite tik vienoje tešlos lakšto pusėje, kad likusia tešlos dalimi galėtumėte uždengti produktus (turi gautis panašus į didelį čeburėką pyragiukas). Įdarą dėliokite kaip tik širdis geidžia: aš sluoksniavau, kad kiekvienam kąsniui tektų visų įdaro ingredientų. Tik gerai užlankstykite kalzonės kraštelius. Aš juos net užraitau, kad kepant įdaras neištekėtų lauk. Kepam orkaitėje 200^oC karštyje, kol picos tešla gražiai parustą. Išėmę iš orkaitės truputį patepam kalzonės paviršių alyvuogių aliejumi ir pabarstome džiovintais raudonėliais. Teikiame su pomidorų padažu (geriausiai naminiu).

Skanaus!

Karštas brendis

Kad ir kaip myliu žiemą tenka pripažinti, kad dabar tikrai šaltą. Vakar stovėjau stotelėje savo kaime ir laukiau atvažiuojančio autobuso, kuris teikėsi vėluoti 20minučių. Kojas net per keturis kojinių sluoksnius ir italikus, nieko nešildančius, bet gražiais aulais batus net užgėlė. Po to, kai pasiekiau savo kelionės tikslą, man išrovė dantį ir pasidarė net labai šilta. Taip šilta, kad net užšalusi sloga mano nosyje atšilo ir vėl bandė išsiveržti laukan. Jei man būtų buvę galima vartoti bent kažką karšto - tai mielai būčiau išgėrus šio nevaikiško gėrimo.

Ne paslaptis, kad aš gana (per) ilgai dirbau įvairiose baruose ir net teko padirbėti restorane. Kad ir ne prie baro stovėjau, bet visur, kur tik dirbau šio bei to išmokau. Kaip gražiai serviruoti stalą; kaip sumaišyti vieną kitą kokteilį; pasisėmiau šiokių tokių žinių apie vyną ir kitą alkoholį; bei sužinojau kelias maisto gamybos paslaptis iš restorano virėjų. Vienas dalykas ką gerai iš išmoktų dalykų atsimenu ir naudoju, kas nuo karto, mūsų gyvenime, tai labai šildantis, užkimusiai gerklei ir užsikišusiai nosiai labai padedantis, gal ne visiems patinkantis ir tikrai nevaikiškas karšto brendžio gėrimas. Gali būti, kad daugelis jį žinot ir ne kartą esant gėrę, kai grįžtat namo tikrai labai sušalę bei pavargę, kai gerklėje būtų tarsi vielos kutulas įstrigęs, o visokių paracitamolinių gėrimų nenorite gerti.... tada užsitaisote taurelę karšto brendžio, susipate į šiltą užklotą ir skaitydami gerą knygą ar žiūrėdami įdomų filmą išgurkšnojate šį karštą kokteilį ir sušylate. Tada visi rūpesčiai nuo pečių nuslysta ir galite atsipalaidavę mėgautis savo nusipelnyta ramybe. O jei apie tai pirmą kartą girdite, tai labai rekomenduočiau pabandyti, kai būsite sušalę. (Na, tik jokiais būdais po tokio gėrimo prieš miegą jokių vaistų negerkite.. ir automobilio nevairuokite..)

Karštas brendis.

Vienai taurei gėrimo reikės:

40ml gero brendžio
Kupino valgomojo šaukšto medaus
Poros riekelių citrinos

Brendį, medų ir citriną sudedame į nedidelį, kaitinimui skirtą puoduką. Dar prieš visą tai užkaičiant pasistenkite medų ištirpdinti brendyje. Po to visą brendžio, medaus ir citrinų mišinį užkaičiame ant stiprios ugnies ir gerai pakaitinkite, bet jokiais būdais neužvirinkite. Kai brendis bus pakankamai karštas, o medus visiškai ištirpęs, visą tai perkoškite per sietelį į taurę ir dar karštą šį gėrimą pateikite išgerti. Galite papuošti citrinos žievele, bet tai tikrai nebūtina. :)

Nepadauginkite. :P

Savaitgalio akimirksniai.

Beklaidžiojant po dienoraščių pasaulį aš užklydau į vieną labai mielą dienoraštį. Jį jau stebiu kelerius metus. Džiaugiuosi kartu ir kartu paliūdžiu su to dienoraščio autore.. o labiausiai grožiuosi ir jaučiu didžiulį įkvėpimą bei norą gyveni gražiau. Beskaitant jos rašymus, man taip pat kilo noras dažniau įamžinti ką aš veikiu, kai nedirbu (o dažniausiai tai būna savaitgaliai). Parašiau  Exquisite Banana dienoraščio autorei ir pasiteiravau ar galiu panaudoti jos idėją apie savaitgalio akimirksnius. Ji  sutiko ir nuo šiol aš savo dienoraštyje, savaitgaliui prabėgus, stengsiuosi dalinti mano laisvų dienų akimirksniais. Tai gal bus rašoma ne kiek dėl Jūsų, mano mielieji skaitytojai, bet gal labiau sau, nes tiek nuostabių dalykų būna pamiršta... o kartais taip norėtųsi prisiminti.

Tai gi. Mano savaitgalis prasidėjo penktadienį. Po beprotiškai darbingos savaitės, planavau paskirti penktadienio dieną reikalų tvarkymuisi mieste, o vakare sulaukti svečių. Bet planai griūva: nuėjus apžiūrėti, kokių turtų man paliko kraiko dėžutėje mano katės, aš pastebėjau, kad nuo tualeto lubų, ant mano stiklainiukų sienos varva vanduo... ir prasidėjo buto gelbėjimo operaciją, nes dar kartą gyvenime būti smarkiai "aplietiems" aš visai nenorėjau. Po kelių valandų problema buvo išspręsta ir viskas daugiau mažiau baigėsi laimingai. Bet mano dienos planai jau buvo žlugę. Ką gi, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą: turėjau pakankamai laiko užsiimti namų ruošos darbais.. tai atvykus mūsų mieliesiems draugams buvau truputėlį apsikuopus namus. Vakaras buvo labai ramus: kepėm picą, kas gurkšnojo likerį, o kas viskį... žiūrinėjom senus koncertus ir bandėm palaužti Simos nemeilę ginklams.. bet ji tvirta moteris ir taip lengvai nepasiduoda... :D

Ačiū Simai, kad ji kiek padoriau įamžino mūsų keptą picą.

Ryte virėm daug espresso kavos ir grožėjomės už lango boluojančiu pasauliu.

Vaizdas pro perspektyvų kambario balkoną.

Parvežę draugus į jų namus, mudu su Viliui išsiruošėm į eilinę batų medžioklę. Kaip ir daugelis batų bei drabužių medžioklių mano vyrui taip ir ši buvo ne itin sėkminga. Bet man pasisekė daug labiau. :} Aš gavau batus, kurių dar rudenį buvau užsimanius. Iš pradžių neturėjau galimybės jų pirkti, nes reikėjo batų mūsų automobiliukui. Po to nebebuvo mano batų dydžio. O dabar praeidama pro šiuos batus ir neturėdama vilties juos pirkti, kilstelėjau vieną iš išparduodamų batukų ir matau, kad ant jo parašyta išganingi 36. Kiek daug buvo džiaugsmo. :D Ir ne tik, kad tie batai buvo man dydžio, bet ir dėl to, kad aš gerokai juo pigiau įsigijau. :}

Hmm.. nemoku savęs fotografuoti. Ypač kojų. Bet laukiu nesulaukiu kada galėsiu išeiti pasivaikščioti apsiavus šiuos gražuolius. 

Na, o po to mano savaitgalio linksmybės baigėsi. Vilius susiruošė aplankyti savo tėvų, o aš likau namie dirbti, nes darbas, kaip ir indai, pats nesusitvarko. Taigi, kad nebūtų man taip liūdna pasileidau kuo garsiau, kad išgirsčiau kiekvieną garselį, naujai įrašytą audio knygą, kuri mokina ne ko kito, bet vokiečių kalbos. Tai dar vienas naujametinis pažadas sau: pradėti mokytis kokią nors naują kalbą. Viliaus šeimoje visi daugiau mažiau kalba vokiškai, tai ir aš nusprendžiau neatsilikti. :) Kalba man beveik nesuprantama, o ir labai sunku man, kažkodėl, į atskirus žodžius įsiklausyti, bet pamažu pamažu aš pradedu šį bei tą suvokti. (palinkėkit man sėkmės ir kantrybės.. DAUG kantrybės..  :) Kai jau galva rodės sprogs nuo į ją kišamos informacijos kartojimo, smegenų palinksminimui pažiūrėjau Game of Thrones: sėdėjau ir lyginau serialo pirmą sezoną su ką tik perskaityta knyga.
O sekmadienį, pasimėgavus savo rytine arbata bei šildančia Mėjos kompanija, išklausius Gertrūdos priekaištingus kniauksėjimus, kad jos neleidžiu į balkoną uodegos nušalt, aš vėl puoliau dirbti ir laukiau sugrįžtančio namo savo brangiojo.

Mano švelnioji pikčiurna.

Va, taip prabėgo mano savaitgalis. O ką gero ir smagaus nuveikėt Jūs?

Šeštadieniniai veikinėjimai: naminis sviestas.

Mmm.. šeštadienis.. Diena, kada nereikia niekur skubėti, lėkti, kai visi ilsimės ir užsiimama įvairiausiomis veiklomis, kurioms neatsiranda laiko bėgant darbo savaitei. Tai diena, kai galime imti ir iškepti pyragą, siuvinėti, skaityti knygas, o gal susitikti su draugais ir paragauti vieną kitą taurę skanaus vyno... Myliu šeštadienius, nes nereikia jo rytais anksti keltis ir nereikia anksti eiti miegoti. Šeštadienis - tai pati geriausia savaitės diena.

O gal būt nesugalvojate kuo šį šeštadienį užsiimti? Tai gal susimušam gabalėlį naminio sviesto. Tai tikrai daug paprasčiau nei daugeliui atrodo.
_

Viliaus močiutė deda pora litrų rūgščio grietinės ir mane mokina:
-Tu tik, Aušrele, paprašyk Viliaus, kai jis grįš iš darbo, kad tau sviestuką sumuštų. Pati nepajėgsi..
- Nereikia man Viliaus pagalbos, pati susitvarkysiu. Penkios minutės ir sviestą būsiu sumuš, - juokiuosi aš.
- Kaip tai penkios minutės? Mažiausiai tris valandas stiklainį kratysi, kad bent kiek sviestas pradėtų darytis....
_

Va va... jei Jūs taip pat manote, kaip ir Viliaus močiutė, kad sviestą sumušti reikia mažiausiai trijų valandų ir DAUG fizinės jėgos - tai Jūs irgi klystate. Tereikia virtuvinio kombaino.

Pirma imate grietinę. Kaimiška būtų idealu, bet tik ir paprasta riebi grietinė. Aš visada naudoju kaimišką, tik neseparuotą grietinę, todėl dažniausiai, jau iš anksto, būna susidaręs pasukų sluoksnis. Aš nesiterlioju ir visą grietinę, su visom jos pasukom, verčiu į kombainą.

Grietinės plakimui/sviesto mušimui aš naudoju ne plaktuvą, o kapojimo peilį: į jį neprisivelia jau sumušto sviesto. Įjungiam savo plakimo/pjaustymo įtaisą ir laukiame, žiūrime kada iš grietinės pasidarys sviestas. Priklausomai nuo grietinės, kartais susidaro vientisas didelis kamuoliukas, o kartais tiesiog sviesto draikanos: nesijaudinkite - viskas tvarkoj. Sviesto kamuoliuką iš tų mažučių sviesto gumuliukų pačios susilipdysime. :)

Tada darom LABAI LABAI svarbų darbą: plaunam sviestą. Šito etapo nebandykite praleisti, nes kitaip iš sviesto sunksis pasukos ir jis pats (bent jau man) tom pasukom nelabai skaniai kvepės.
Prisipilam į didelį indą ledinio vandens ir į tą vandenį susipilam visą sviesto plakinį, kurį gavom sumušę greitinę (likusias pasukas taip pat, nes jose vis dar plaukioja sviesto gumulėlių. Nebent pasukas ruošiatės gerti ar kitaip suvaroti.. tada perkoškite pasukas per sietelį į švarų indą, o sviesto likučius verskite į vandenį).

Kišam švarias rankas (be jokių žiedų) į ledinį vandenį ir gniaužiam sviesto gumulėlius į vieną didelį kamuoliuką. Kai sugniaužiam visą sviestą, drumzliną vandenį išpilam ir prisipilam švaraus ledinio vandens. Dedame sviesto gumulą atgal į vandenį ir vėl jį trupinam. Po to vėl gniaužiam į vieną kamuoliuką, vis paspausdami, kad iš sviesto visos pasukos išsiplautų. Tada vėl nupilam drumzliną vandenį ir šią procedūrą kartojam tol, kol trupinant/plaunant sviestą vanduo lieka švarus.

Išimtą iš vandens sviestą nusausinam... ir galim su juo daryti viską, ką darome su sviestu: galime jį lydyti, tepti ant duonos, dėti į pyragus, kremus, padažus.. pasirinkimas didelis. O jei jaučiate, kad sumušto sviesto gabaliuko nesuvartosite, tai suvyniokite į maistinę plėvelę ir užšaldykite. Aš taip labai dažnai darau. :) Dar aš neperku margarino kepiniams gaminti, nes nepatingiu ir... visada turiu naminio sviesto namuose. Pabandykite ir Jūs: juk taip smagu, kad ir sviesto gabaliuką savo rankomis sukurti. ;D

Veiklaus Jums šeštadienio!

Spinta.

Prieš pradėdama rašyti VĖL savo dienoraštį, aš susidariau planelį, kurio siekiu žūt būt laikytis. Bet kaip žinia planai kartais ima ir pabyra. Nes imi ir prasloguoji visą savaitę: nosis raudona, lūpos nusausėję, plaukai susivėlę, o akys nuo nemiegotų naktų pajuodę. Nemiegu ne dėl slogos, o todėl kad SEZONAS. Visi, kas bent kiek užsiima sodininkyste/daržininkyste ar bent ant palangės auginą pomidorus, žino, kad šitiems užsiėmimams reikia pradėti ruoštis jau nuo sausio mėnesio. Tai va, dėl JŲ aš ir nemiegu naktimis: bandau prikišti kuo daugiau popierinių vokelių aukso vertės sėklomis. Bet aš čia ne apie savo sėklas rašyti noriu.
Va, susikūriau sau rašymo tvarkaraštį ir tvirtai nusprendžiau, kad penktadieniais rašysiu apie vieną man labai smagų dalyką - savo drabužius. Ne, aš stiliaus blogo nekursiu, madų nesivaikysiu, bet kasdienis meditavimas prie drabužių spintos, renkantis ką aš šiandien noriu dėvėti, man labai būdingas.. o aš čia apie savo kasdienybę juk ir rašau. Vat...
Bet šią savaitę aš dėvėjau Mortą (taip mes su Viliumi vadinam vieną baisią kailinę liemenę, kurią dėviu sirgdama,  arba, kai namie atšąla iki 11laipsnių) ir tokia šiame savo kampelyje aš tikrai nenoriu pasirodyti. Juk čia bent kiek turi būti gražu, tvarkinga ir miela (kitaip juk niekas čia nieko neskaitys). Tai neklaidžiojant po mano šią savaitę sušnirpštų servetėlių lankas eime prie reikalo.

Šios nuotraukos padarytos prieš metus. Bet ir tada oras buvo labai panašus į dabar esantį. Ėjome su Sima pasivaikščioti ir pasigrožėti nubalusiu Kaunu. Dėvėjau trumpus kailinukus tamsiai rudus ir tamsiai rudą undinėlės stiliaus verstos odos sijoną. Tą dieną norėjosi šio to ryškaus, tai derinau ryškią raudoną ir mėlynas spalvas: ilgarankoviai marškinėliai, aukštu kaklu, raudonas raištis ant galvos, mėlynas šalikas ir masyvus vėrinys su mėlynais akmenukais. Kad nesušalčiau dėvėjau dar ir megztą juodą liemenę, ilgas juodas pirštines ir juodus aulinius batus. Ir kad maža spalvų nepasirodytų dar lūpas pasidažiau ryškiai raudona spalva.

O čia šiaip balta baltame.

Tai tiek. Einu stebėti kaip varvena per lubas vanduo, nes kaimynai mus apliejo ir toliau šniurkščiosiu. Tikėkimės kita savaitė nebus tokia slegianti bei aš galėsiu atrasti laiko pasimėgauti ir šiųmetine nuostabiai balta žiema. 

Muzika kaip tik tinkama penktadieniui.

Neperšalkit.

Kur gi ta romantika?

Kartą sėdėdamos mano naujai išdažytoje virtuvėje, gerdamos šviežių mėtų arbatą su drauge plepėjome ir mūsų kalbos nukrypo labai romantiškom temom. Na, ne visai. Ji man papasakojo kaip po ilgos draugystės išsiskyrė du žmonės, nes jų gyvenime pritrūko romantikos. Aišku ten daug visokių niuansų ir kitų neaiškių dalykų yra įsivėlę, bet mane labai privertė susimąstyti šis faktas. Tą patį vakarą, sėdėdama ant vonios krašto ploviausi dantis ir žiūrėjau, kaip tą patį daro mano vyras. Ale, visai neromantišką: stovi, valai dantis, spjaudai į kriauklę. Romantikos nerasta. Ir griūnant miegoti į ant žemės paklotą miegojimo vietą (lova to tikrai nepavadinsi) 21h nieko tame romantiško neįžvelgiau. Žiūrėjau į neuždegtą langą, po to į snaudžiantį vyrą ir mąsčiau ar tikrai po ilgesnio laiko kartu romantika kažkur išgaruoja ir telieka tik bendras spjaudymas į kriauklę ir miegojimas užsikišus ausis kištukais bei apsikabinus katę? Ir pasidarė labai liūdna. Taip liūdėdama užmigau. Kitą rytą gavau savo rytinės arbatos puodelį... 
Mano vyrui reikia būti labai anksti darbe, bet jis vis dar atranda laiko sutaisyti man arbatos puodelį. Aš iš ryto niekur neskubu.. ir lyg man priklausytų kepti kiaušinienę 5h ir taisyti savo brangiajam kavą, bet iš ryto aš panaši į iš pelkės išlindusią laumę raganą, todėl pusryčių neruošiu. Stebuklas, kad iš viso išsiritinu iš lovos! Viliui išskubėjus į darbą baiginėjau gerti savo kofeino dozę arbatos pavidalu, katės kėsinosi nukąsti man kojas, jei jų nepašersiu, o mano vakarykščio liūdesio, kad mano su vyru gyvenime nebėra vietos romantikai, nebebuvo likę.

Pažįstu daug žmonių, kurie būna labai įsitikinę, kad su ką tik sutiktu ir pamiltu žmogumi, jie nugyvens pašėlusiai romantišką, aistringą ir malonumų perpildytą gyvenimą.. ir myli taip, kad atrodo nieko kito taip nebeįmanoma mylėti. Žinau tą jausmą: jis visiems įsimylėjusiems žmonėms nutinka. Bet susidūrus su pirma kasdienybės užuomina, su pirma buitine problema, susikivirčijus dėl mažiausios smulkmenos santykiai ima ir pašlyja. Dažniausiai tokios poros paprasčiausiai išsidrasko (skyrybomis to nepavadinsi, nes tai taip pat būna jausminga, kaip ir jų santykiai iki to). Maža dalis porų pasilieka kartu ir bando išlaikyti vis dar jaučiamą meilę/aistrą/prisirišimą. Jei viskas daugiau mažiau sekasi, tokios poros apsigyvena kartu. Ir tada kasdienybė užgriūna juos visu savo svoriu: neplautos kojinės po lova, nešvarūs indai kriauklėje, nuobodūs apsipirkimai prekybos centruose, kur stovi prie tualetinio popieriaus ir bandai išsirinkti abiem (pa)tinkantį, vakarai valgant tyloje, nes esate pernelyg pavargę kalbėti apie žvaigždes, meilę ar dar velnias žino ką. Ir tada poros santykiai pasiekia kritinę ribą, kur lieką tik du variantai: bandai kuo draugiškiau išsiskirti, sukeliant vienas kitam kuo mažiau skausmo, arba judviejų santykiai tampa tokį tvirti, kad didelė tikimybė, kad judu susensit kartu, spjaudydami kas vakarą į tą pačią kriauklę. Antras variantas patrauklesnis, ane? Bet kaip taip pasiekti? Kaip tai padaryti realybe, kad kas vakarą nespoksotum į savo miegančią antrąją pusę ir neklaustum, ką aš su juo/ja veikiu? Atsakymas paprastas ir banalus iki begalybės: džiaukis kiekviena smulkmena, kuri yra daroma dėl tavęs, nes ne bet kas sutaiso puodelį arbatos 5h, kai pačiam reikia skubėti, ne bet kas iškęs tai, kad tau patinka kasyti katę prieš miegą, nors tai jį nuoširdžiai erzina, ne bet kas pažiūrėjęs į tave rūškaną, nesidažiusią ir susivėlusią, susisukusią į nuskalbtą pledą, sakys, kad tu pati gražiausia ir jo balse neskambės nė menkiausia užuomina melo. Ir na ir kas, kad negavai šią savaitę gėlių, kad nežiūrėjai į žvaigždes, padėjus galvą ant jo paties, kad nešokat kartu.. niekad. Bet jis tau sukalė lentyną balkone ir važiavo vakare į kitą miesto galą, kad parvežtų žemių maišą tavo pomidorams. O tu sėdėjai ir rūšiavai jo kojines, sukdama jas į kamuolėlius ir dėliodama stalčiuje, kad tik jam būtų patogiau pasiimti. Argi tai neromantiška? Manau, kad jau seniai visi supratome, kad gyvenimas ne romantiškas filmas ir reikia tik pasidžiaugti, kad atsiranda žmogus, kuris nori žiūrėti į tavo dantų pastos spjaudalus kriauklėje kiekvieną vakarą visą likusį gyvenimą. 

P.S. Dirbau beveik 24h ir tik su trumpom arbatos pertraukom.  einu gult, o po to vėl dirbsiu, dirbsiu, dirbsiu... baisiai aš to savo naujo danties noriu..

Bibimbap.

Nėra skanesnio maisto nei ruošto namie ir dar su meile. Bet retkarčiais taip norisi pasimėgauti šiuo tuo ne taip kasdienišku. Tada mudu su vyru vis einame į kokį nors kiniečių restoranėlį ir skaniai suvalgom pipirinių baklažanų, vištienos su kalmarais ar paprasčiausių krevečių su saldžiaaštriu padažu. Na, Kaunas nedidelis miestas ir pasirinkimo didelio, kur galima skaniai ir nekasdieniškai pavalgyti, nėra, todėl.. mes daugiau mažiau atsivalgėm vietinio kinietiško maisto. Taip norėtųsi, kad atsidarytų kokia nors vietnamiečių, korėjiečių ar dar kokia nors užeigėlė, kur būtų galima bent jau skonio receptoriais pakeliauti po pasaulį.

Aišku po pasaulio virtuvės gardumynus galima daugiau mažiau klajoti ir nuosavuose namuose, tereikia kantriai panaršyti internete, o po to pasivažinėti po prekybos centrus ir stoti prie viryklės, tikintis, kad tai, ką bandau pagaminti, bus skanu. Taip kartą, norėdami egzotiškų skonių, ir nenorėdami eiti valgyti į miestą, mes su vyru nutarėme pasiruošti bibimbap.

Bibimbap – tai vienas populiariausių korėjietiškų patiekalų, turintis daugybę variacijų. Jis dažniausiai teikiamas specialuose karštuose induose, kad patiekalas dar kurį laiką keptų. Na, mes nieko specialaus neturėjom: tiesiog susipirkom daugiau mažiau recepte nurodytus produktus ir ėjome eksperimentuoti.

Bibimbap.

 (4 asmenims pavalgyti)

¼ puodelio sojos padažo

3 valgomieji šaukštai cukraus

3-4 skeltelės smulkinto česnako

1 valgomasis šaukštas imbiero miltelių

¼ puodelio smulkintų svogūnų laiškų (aš jų nedėjau, bet buvo ir be jų labai puiku)

Apie 500g jautienos šonkaulių mėsos, supjaustytos plonom juostelėm (aš naudojau paprastą jautienos išpjovą, nes mėsinėje į mane labai keistai pažiūrėjo, kai paprašiau mėsos nuo šonkaulių… jei net šonkaulių neturėjo.. :?)

Šviežiai maltų juodųjų pipirų

3 puodeliai lipnių ryžių

Druskos

4 džiovinti šitaki grybai (jų mes taip pat neradome net 3prekybos centruose, todėl naudojome šviežius enoki grybus)

3 valgomieji šaukštai augalinio aliejaus

1 valgomasis šaukštas skrudintų sezamo sėklų

4 kiaušiniai

3 valgomieji šaukštai tamsaus sezamų aliejaus (sunadojom tik 1 arbatinį šauštelį)

1 juostelėm supjaustyta ir apvirta jauna cukinija

1 juostelėm supjaustyta ir apvirta morka

Apie 200g apvirtų sojos daigų (naudojau konservuotus)

Apie 200g supjaustytų ir apvirtų špinatų ar kitokių lapinių daržovių (naudojau Romos salotą)

½ puse puodelio plonytėm juoselėm pjaustyto nori lapų (dėjau mažiau, nes mano vyras nelabai buvo už juos, bet jie suteikė ypatingą skonį.)

Pateikti su Gochujang padažu (jo neturėjau, o ir ruošti noro buvo mažai, tai tiesiog susmulkinau čili pipirą ir sutryniau jį su druska ir aliejum – buvo skanu)

Paruošiams marinatas mėsai. Sumaišom sojos padažą su cukrumi, česnakais, imbieru, svogūnais. Į paruoštą marinatą suverčiame jautieną ir viską gerai išmaišome. Užbarstome šviežiai maltų pipirų ir paliekame pusvalandžiui marinuotis.

Užsikaičiam vandenį. Kai jis užverda pasisūdos ir suberiam virti ryžius. Verdam apie 20min, kol ryžiai suminkštėja, o didžioji dalis vandens išgaruoja.

Pamerkiame šitaki grybus į šiltą vandenį ir leidžiame jiems išbrinkti (apie 10min). Tada juos nusivalykite, nupjaukite kotelius, o kepurėles supjkaustykite plonomis juostelėmis. (aš gaminau su enoki grybais, juos apvaliau ir trumpai apviriau)

Įkaitinkite vok puodą (jei tokio neturite, tai puikiai tik ir kita storadugnė keptuvė ar puodas) su trupučiu augalinio aliejaus. Į įkaitintą aliejų sudėkite pusę marinuotos jautienos ir apkepkite 1-2 minutes arba tol, kol ji bus apkepusi (tik neperkepkite: juk nenorite “guminės” mėsos?). Kai mėsa bus paruošta, išimkite ją iš keptuvės. Lygiai taip pat kepkite ir likusią mėsą. Iškepusią mėsą sumaišykite su paskrudintais sezamais.

Išsikepkite kiaušinius. Jie turi būti pusiau iškepti, su skystu tryniu, ir truputį pasūdyti.

Kadangi aš neturiu tinkamų bibimbap kaitinimui indų, tai tiesiog truputį pašildžiau turimus paprastus debenėlius, patepiau juos tamsiu sezamų aliejumi (nors to nerekomendavo recepte daryti, bet truputėlis sezamų aliejaus suteikė ryžiams malonų skonį) ir viską serviravau juose: į dubenėlį įdedam ryžių, o ant jų gražiai pradedam krauti paruoštas daržoves, mėsą, grybus. Ant pačio viršaus uždedam iškeptus kaiušinius ir užberiam pjaustytų nori lapų.

Užsipilam Gochujang padažo (arba čili su aliejuku košelės) ir čiumpam kas lazdeles, kas šakutę ir nyram į šį spalvotą, kvapnų ir nepakartojamai gardų patiekalą.

Nom nom. Jei esu labai alkana, galiu suvalgyti beveik dvi porcijas šio patiekalo. Tikrai verta išbandyti šį patiekalą, jei tik mėgstate rytietišką virtuvę. Taip, yra ką nuveikti, bet tai labai puikus būdas praleisti vakarą dviese ar su draugais gaminant valgyt.

P.S. Vėliau mes ruošėme supraprastintą ir papigintą šio patiekalo variantą: jautieną keitėm turėta kiauliena, šitaki/enoki grybus papraščiausiais šampinijonais, dėjom paprastas šparagines pupeles, vietoj sojos daigų, vietoj cukinijos - ilgavaisį agurką. Bet taip pat bėrėm daugiau skrudinto sezamo ir daugiau nori lapų juoselių, nes tai baisiai skanu! Net ir šis varinatas buvo labai skanus.. nors man jautiena vis vien šiame patiekale labiau tinka.  

Šaltinis: http://www.hungrycravings.com/2008/05/bibimbap.html

P.S. Šiandien mums mažulytė šventė! Lygiai prieš penkis metus aš priėmiau patį nepraktiškiausią, labiausiai finansiškai neapsimokėjusį sprendimą gyvenime: išsikrausčiau gyventi pas dar tuomet gerai nepažįstamą vaikiną Vilių, dalintis per pus dviejų kambarių buto... atspėkit kuo visa tai baigėsi.. :DDD

The Blogger Tag

Na, aš kaip visada pavėlavus...

Atsisėdu vieną vakarą prie savo elektroninio pašto, kurio nebuvau tikrinus kokius porą mėnesiu ir randu, kad mane Treshnee apdovanojo The Blogger Tag'u. Ko jau ko tikrai nesitikėjau. Mačiau šį apdovanojimą kituose dienoraščiuose, bet pas save jo išvysti nesitikėjau. Šokas. Visiškas. Aišku tai buvo dar vienas dalykėlis, pastūmėjęs vėl pradėti rašyti...

Jei jau esu apdovanota, tai reikėtų visas iškeltas sąlygas imti ir įvykdyti, o ne numoti ranka į tai (nors pagrindinė banga/mada jau nuvilnijo per visus lietuviškus dienoraščius, bet vysiuosi kaip įmanoma greit: maža kas, gal spėsiu. :)

Kopijuojam taisykles, parašytas anglų kalba, bet pati rašysiu lietuviškai. :)

1. Each person tagged must post 11 random facts about themselves. 
2. They must answer the 11 questions posted by the previous blogger. 
3. They must create 11 more questions to ask their tagged bloggers. 
4. They must tag 11 bloggers with less than 200 followers. 
5. The bloggers must be told. 
6. No tag backs. 

Vienuolika faktų, kurių dar neminėjau apie save:

1. Man pats gražiausias drugelis yra šikšnosparnis. O gražiausias angeliukas yra šitas sutvėrimas, stovintis/kabantis prie mano lovos:

Kaip man tiksliau paaiškinti: nemėgstu tos tradicinės mergaitiškos atributikos, kur viskas pagražinta mielais drugeliais ir angeliukais. Drugelių visai nemėgstu, nes jie vabalai, o vabalų aš nekenčiu. Šikšnosparniai tokie mieli padarėliai.. ir dar drugelius gaudo... :D

2. Net po daugybės metų, nuomonių, stiliaus ir gyvenimo būdo keitimų aš vis dar sergu dinozaurų manija, kuria susirgau dar ankstyvoje vaikystėje. Tai dalykas, kuris mane užhipnotizuoja ir paverčia aštuonmete mergaičiuke, sustingusia prie TV ekrano ir žiūrinčia "Pasivaikščiojimą su dinozaurais" ar kitą laidą apie paleontologią. Todėl man mano mielasis vyras nedovanoja pliušinių žaisliukų.. jis man dovanoja dinozaurų figurėles ir ieško kokį man dokumentinį filmą apie dinozaurus būtų galima parodyti. Myliu viską, kas susiję su šiais išnykusiais gyvūnais: man daug mieliau būtų gauti atviruką su dinozaurų kaulais nei atviruką su katinėliais.

3. Kalbant apie katinėlius... žmonės mano, kad jei aš auginu net dvi kates, tai gali man dovanoti visokią atributiką su katėmis. O va čia jie baisiai klysta. Aš turiu kelis daiktus su katėmis, kurie man tikrai patinka, bet visa kita tik mandagiai sandėliuojami daiktai. Man katės patinka dėl jų charakterio, dėl nuostabaus medžioklės instinkto, dėl kompanijos, kurią man palaiko, dėl savo savarankiškumo ir nepriklausomybės... bet ne dėl to, kad jos tokios mielos ir pūkuotos. Pats bjauriausias dalykas katėje yra jos pūkuotumas, o tiksliau jos polinkis tuo pūkus sėti po visus namus.. arba jų prisiryti ir privemti ant kilimo. Pūkai didžiausias minusas katėje. Aš savo kates dievinu, bet tai nereiškia, kad noriu matyti ant kiekvieno kampo savo namuose vien tik jų atvaizdus. 

4. Nemėgstu šokolado. Man skaniau tarkuotos morkos su cukrumi, obuolys, pomidoras... nesakau, kad nevalgau šokolado. Visai skanu suvalgyti mėtomis, bazilikais ar sūria karamele gardinto šokolado gabalėlį. Bet jausti pastovų poreikį jį valgyti ir dar tuo mėgautis - ne. Neslėpsiu, žmonės man dažnai dovanoja šokoladą.. bet jau geriau padovanotų rūgščių guminukų maišelį, granatą ar džiovintų kiniškų grybų... :D

5. Mano kojos ir rankos amžinai šaltos. Net vasarą. Todėl aš pastoviai dėviu vilnones kojines, lauke būtinai mūviu pirštines, nešioju kepures ir mėgstu kaklą apgaubti šaliku. Dar labai dažnai sėdžiu susisupus į užklotus. Net vasarą. Bet jei kojos šiltai apautos, ant galvos užmaukšlinta kepurė - tai aš galiu net ir žiemą vaikščioti su trumpiausiu sijonu ir nesušalti: izoliuoju savo galūnes ir kažkaip nesušąlu. :D

6. Jei per dieną nesuvalgau kokio nors vaisiaus (pageidautina rūgštesnio), man pasidaro bloga, skauda skrandį ir galvą. Daržovės ir vaisiai gerai. Jie sveika, skanu ir gyvybiškai man reikalingi.

7. Aš visada, sužinojus, kad žmogus yra vegetaras ar net veganas, klausiu "KODĖL?". Taip imu ir atvirai klausiu. Man įdomu ir šiek tiek nesuprantama, kodėl kai kurie žmonės ima ir vieną dieną atsisako mėsos arba net visų gyvulinės kilmės maisto produktų. Gali ko nors nevalgyti, bet imti ir drastiškai nuspręsti, kad tu nebevalgysi nieko mėsiško visą likusį gyvenimą.. man tai nesuprantama. O dar labiau nesuprantama, kai tėvai vegetarai neduoda mėsos savo mažamečiams vaikams... na, bet tiek jau to.. čia tik mano nuomonė. Aš turiu mylimą frazę, pasiskolinta iš grupės "Armatūra": Darbas ir mėsa padarė iš beždžionės žmogų. :)

8. Nekenčiu, kai žmonės neatsiliepia į skambučius arba neperskambina. Dar labiau mane sunervina, kai paskutinę akimirką būna sulaužomi susitarimai susitikti, ypač kai susitikimui aš labai ruošiuosi, o pasiteisinimas, kad negaliu pas tave atvykti, nes noriu, kad pas mane atvyktum... arba tingiu.. Brr... taip galiu ilgai su tuo žmogumi nebe susitikti be jo iniciatyvos.

9. Pastaruosius metus man labai paaštrėjo "lizdelio sukimo" sindromas. Noriu gaminti ir kurti dalykėlius skirtus gražinti ir puošti namus. Noriu paveikslų, pagalvėlių, keramikos dirbinių, mielų dėžučių smulkmenom, padėkliukų po puodeliais etc. Na, šiaip aš visada to noriu, bet dabar, pastebėjau, kad tai darosi panašu į mini maniją. :)

10. Šiais metasi pasižadėjau sau nebe pamiršti pasirūpinti savo išvaizda: dažniau nueiti pas savo kosmetologę, nueiti pas kirpėją, vaikščioti į soliariumą ir pradėti sportuoti. Dažniau pasilepinti nauja kosmetika ir drabužiais.   Visai neseniai pasižiūrėjus į veidrodį ir suvokdama, kad man tuoj tuoj stuktels dvidešimt septyni, aš savimi pasibaisėjau.. todėl pamažu darau pertvarką savo spintoje ir noriu bent kiek save atšviežinti, kad kas rytą nestovėčiau prieš veidrodį ir nenorėčiau raudoti, kad atrodau sena.. Bijau pasenti ir išstorėti. Paniškai bijau.

11. Nebe sugalvoju.. todėl prisipažinsiu, kad kiekvieną dieną pasiilgstu... rūkyti.. gėda, bet pasiilgstu. Jau penkis metus nerūkau, bet kasdien noriu bėgti iki parduotuvės, nusipirkti pakelį to šlamšto ir užsirūkyti. Žinau, kad nesveika, bet su priklausomybe sunku kovoti. Bet kovoju, va jau penkis metus.

Ufff... rodos vieną etapą šiaip ne taip įveikiau. tikiuosi nepasirodžiau labai pikta.. :D

Antroje šio apdovanojimo dalyje reikia atsakyti į vienuolika man užduotų klausimų. Pradedam.

1. Kokia spalva/nagų laku mėgsti lakuoti nagus? 
Rankų nagų niekada nelakuoju. Tik kojų. Ir tai vasarą. Paprastai lakuoju raudona, violetine arba mėlyna spalvomis. 

2. Jei dažytum plaukus ilgalaike spalva, kokia spalva tai būtų? 
Planuoju nusidažyti plaukus, tik dar neapsisprendžiau ar man tik paryškinti natūralią jų spalvą ar surizikuoti ir tapti raudonplauke. 

3.Kokią spalvą/spalvas mėgsti labiausiai? 
Šiaip greičiau galiu pasakyti, kokių spalvų nemėgstu. Mažiausiai mane žavi rožinė ir oranžinė. Kažkaip man jos nelabai limpa, nors visiškai aš jų nebrokyju.. :D Nors man gražu visos spalvos. Tik laiku ir vietoje. :)

4.Kokios spalvos drabužių daugiausiai yra tavo drabužių spintoje?
Gal rudų, juodų, mėlynų... Mano daugelis drabužių yra margi, tai tiksliai negaliu atsakyti. Dabar labai mane traukia violetiniai ir žali drabužiai. 

5. Kokią geriausią knygą perskaitei šiais metais? 
2012 metais man labiausiai širdį pakuteno Deborah Heiligmas "Čarlzas ir Ema". Net negaliu paaiškinti kodėl, bet man ši šeimos istorija buvo labai artima ir jaudinanti.
2013 metais George R.R. Martin "Sostų žaidimas". Jaučiu didžiulį apsėdimą panašaus tipo knygom. Dievinu šią istoriją ir jau laukiu antros dalies vertimo. Turiu nuojautą, kad šiais metais pirma perskaityta knyga ir bus visų 2013 metų favoritė. :D

6. A5 ar A4 formato sąsiuviniai? 
A4. Vienareikšmiškai. Man patinka ne tik rašinėti, bet ir paišyti. šis formatas tinka ir tam, ir tam. :)

7. 'Post It' lapeliai: gerai ar nelabai? 
'Post It'  lapeliai yra vienas geriausių kanceliarinių išradimų... po sąvaržėlės žinoma. :}

8. Kokia yra tavo svajonių šalis? 
Visada svajojau nukeliauti į Japoniją. Nuo 12 metų svaigau apie Egipto piramides (dabar jau principo reikalas ten nukeliauti). Dar labai norėčiau apsilankyti Australijoje. O jei reikėtų gyventi ne Lietuvoje rinkčiausi arba Vokietiją, arba Naująją Zelandiją.  

9. Ar teko sapnuoti tą patį sapną kelis kartus? 
Deja teko. Tai košmaras, kuris persekioja mane labai seniai. 

10. Ar tiki sapnų simboliais? 
Asmeniniais - taip. Sapnininkų aiškinimais - ne.

11. Kas lengviau: susirasti vaikiną ar darbą?
Vaikiną. :D Aš radau vaikiną/vyrą kitame kambaryje.. na, o darbo reikėjo ilgokai paieškoti. 

O dabar pati sunkiausia dalis... kam perduoti šį apdovanojimą/įsipareigojimą...

1. http://ladysteatime.blogspot.com/
2. http://poklevais.blogspot.com/
3. http://zemugne.blogspot.com/
4. http://i-sedova.blogspot.com/
5. http://mmterapija.blogspot.com/
6. http://mycosysofa.blogspot.com/
7. http://savaitgaliorendezvous.blogspot.com/
8. http://instudija.blogspot.com/
9. http://animalsindresses.blogspot.com/
10. http://stiklokaroliukai.blogspot.com/
11. http://ziupsnelisdruskos.blogspot.com/

...ir mano vienuolika klausimų mielosioms damoms:

1. Ką pakeistum savo išvaizdoje, jei tik galėtum?
2. Šiuolaikinis vizualinis menas: nesąmonė, kurią gali "ir pats padaryti", ar nesuvokiamai paprastas, bet genealus dalykas? (Klausimas, dėl kurio aš su savo vyru ginčysiuosi visą likusį gyvenimą..)
3. Pats skaniausias dalykas, kokį teko suvalgyti?
4. Kokią dainą dažniausiai dainuoji?
5. Kokio dalyko visiškai nenori niekada ir jokiais būdais gauti dovanų nuo antrosios pusės? O gal jau esi tai gavusi?
6. Ar rūšiuoji šiukšles?
7. Kokių  daiktų turi daugiau nei šimtą?
8. Ar esi taupus žmogus?
9. Kokios spalvos Tavo kambario sienos?
10. Obuolys ar šokoladas?
11. Ko labiausiai bijai?

Na, ir viskas. Įveikiau. :D Laukiu dabar ir aš atsakymų į savo klausimus. ;}

Kartais prireikia beveik metų, kad sugrįžtum..

26-ieji mano gyvenimo metai prasidėjo turiningai. (Ne)Kukliai ir iš anksto paminėjome mano gimtadienį su draugais, o per savo tikrąjį gimtadienį gavau pirštines nuo Eglės ir padegiau tortą Akropolyje kartu su Sima. Žiūrėjau į savo svylantį tortuką ir žinojau, kad šie metai bus kitokie.

 Pirštinės nuo Eglės (tik jos dabar jau gerokai panešiotos).  

Sudegęs mano gimtadienio tortas.

Kovo mėnesį labai intensyviai pradėjau dirbti labai nuobodų darbą su sėklomis. Nieko ypatingo, nieko nuostabaus, bet pinigus sumoka už kiekvieną apčiupinėtą pakelį. Pinigus gauti labai smagu. Dar smagiau juos leisti: imi ir nuvažiavus į Kaziuko mugę perki nuostabias šlepetes; nori ir įsigyji fondiu puodą. Smagu. Pinigus gera leisti malonioms smulkmenos, o ne milžiniškai nuomai už ne jaukų butą. 

Kaziuko mugėje Vilniuje.

Va būtent ši mintis mudviem su vyru jau ilgą laiką kirbėjo galvoje bei širdyje ir vieną vakarą, po to kai sužinojom, kad mums mūsų nuomojami namai kainuos dar daugiau, mes nusprendėme kraustytis. Sprendimas buvo labai spontaniškas. Kadangi aš tuo metu „džiaugiausi“ savo sėklomis, tai buto paieška užsiėmė Vilius... ir surado jis butą ne Kaune. Mano nosis nepatenkintai susiraukė, bet vis vien nuvažiavom apžiūrėti buto. O buto būta didžiulio, bet labai labai apleisto: seni pakiužę langai, seni baldai, katuko susiūsiotos sofos ir kilimai, DAUG dulkių ir šiukšlių... bet nuoma tokia maža, kad net silpna darėsi.. o kur dar DU rūsiai, TRYS balkonai, KETURI kambariai, nuosava vieta automobiliui(vėliau pažadėjo dar ir garažą), nepakartojamas vaizdas į Nėries vingius ir Kleboniškio mišką.. bet mano nosis vis dar raukėsi, kol buto savininkas nepasakė, kad leidžią daryti remontą ir jį apmokės bei iki vasaros pabaigos pakeis langus. Abejonių neliko, todėl mes nieko nelaukdami nutarėm kraustytis iš Kauno. Pranešę apie savo išsikraustymą iš Aleksoto, mes tam reikalui paskyrėme mėnesį: pakankamai laiko viską susipakuoti, prasivalyti naująjį būstą, gal net pradėti virtuvės remontą ir surasti naujus nuomininkus savo seniesiems namams. Tik nenumatėm vieno dalyko, kad į „senuosius“ namus taip greitai atsiras nuomininkai (daugelį labai patraukia tas faktas, kad iki centro tik 15min pėstute) ir jie norės į butą įsikelti už savaitės. Prisėdę prie arbatos puodelio ir sprendimui turėdami vos kelias valandas, mes su Viliumi paskaičiavom, kad labai sutaupysim, jei išsikraustysim per savaitę. Ir prasidėjo didžioji chaoso savaitė: daiktai buvo pakuojami bet kaip, ant dėžių ir ryšulių nebuvo spėta užrašyta kas juose slepiasi, o ir patys daiktai buvo vežami lengvaisiais automobiliais, kurių prireikė net 12 (mes taip persivežėm ir baldus bei stambiąją buitinę techniką, ne tik smulkius daiktelius). Mums stresas, katėms dar didesnis. Persivežus jas į naujus namus Mėja iš to siaubo net pajudėti nenorėjo, o po to visą savaitę nenulipo nuo rankų/kelių/sprando. Gertrūda išgyveno persikėlimą kur kas lengviau: jai baisu buvo tik iki pirmos vakarienės naujuose namuose. Aišku dar ten buvo visokių mini konfliktukų su senaisiais šeimininkais, kurie mums kraustymosi savaitės tikrai nepalengvino, bet patį pirmą vakarą, sėdėdami ant žemės paklotoje „lovoje“ ir žiūrėdami filmą mudu vėl pasijautėme kaip namuose. Nebuvo jokios įtampos ar baimės. Pro pravirą orlaidę iš toli ataidėdavo pravažiuojančių automobilių gaudimas, kartais praskrisdavo lėktuvas, o šiaip girdėjosi tik paukščių čiulbėjimas. Ir jokių girtų kaimynų kolionių, jokio turgaus triukšmo ar po langais burzgiančių automobilių. Tyla ir ramybė už labai priimtiną kainą.

Prieš pradedant dažyti virtuvę.

Aišku po to, kai per savaitę versdamiesi per galvas persikraustėm, mes nieko negaišdami pradėjome planuoti remontą. Nusprendėme pradėti nuo virtuvės, nes labai svarbu skaniai ir sočiai maitintis, juk kitaip nieko doro nenuveiksi. Iš mūsų statybininkai tikrai ne koki: kartą mes tapetavom miegamąjį daugiau nei mėnesį. Bet buvom nusiteikę ryžtingai... virtuvę šiaip ne taip įveikėme. Iškilusias spalvos problemas išsprendėme, nušlifavome(nušlifavau) virtuvines spinteles, ir jas perdažėme (o dabar vėl planuojam jas perdažyti, nes gauti dažai, pasirodo, neatsparūs vandens poveikiui... o tai virtuvėje labai netinkamas reikalas..), pakeitėme net elektrinę viryklę (iki to laiko buvau ruošus valgyt tik ant dujinės viryklės... labai sunku priprasti prie tokio pasikeitimo)... ir ėmėmės miegamojo. Ten mums siaubą įvarė lubos, kurios pradėtos dažyti ėmė luptis (???!!!) ir teko jas visas nugremžti. (pamoka išmokta: gruntuoti, gruntuoti ir dar kartą labai daug gruntuoti) Bet išsidažę kambarį pilkšva spalva mes likom labai patenkinti. Dabar ten tik tikros lovos tetrūksta.:} O po to prasidėjo didysis darbo kambario remontas, nors tas kambarys yra pats mažiausias. Jo remontas tikrai užsitempė, nes mes vis buvom linkę atidėti, susirasti svarbesnių reikalų bei veiklų. Kol jo neįveikėm mano rankdarbių reikmenys nuo balandžio mėnesio saugiai slėpėsi sandėliuke ir iš jo išlindo tik spalį... bet kai įveiki vieną darbą norisi čiupti kitą, todėl ilgai nelaukę susitvarkėm ir savo erdvųjį prieškambarį. Na, su juo problemų didesnių nekilo ir tai paskatino mus imtis ekstremaliai greito svetainės tvarkymo. O ten jau buvo ką nuveikti: nuo lubų teko nudaužyti daugybę gipsinių „pagražinimų“, o juos palietus išbiro (nežinau kaip kitaip tai pavadinti) lubų siūlė, kurią teko iš naujo užkišti, o tai pailgino mūsų numatytus darbus. Bet visa kita ėjosi sklandžiai. Tik dažų nusipirkom daugiau nei reikėjo. Bet anokia čia problema – jie liko paskutiniam perspektyvų kambariui. Va šitas kambarys dar kol kas nepradėtas remontuoti, bet iki vasaros mes sau prisiekėme, kad pasibaigsim su visokiais remontais ir pagaliau bent vienus metus pasidarysim normalias atostogas.

Gal kurią dieną nepatingėsiu ir parodysiu kaip atrodė mūsų naujieji namai prieš ir po (tai tikrai yra didelis skirtumas :).

O šiaip, jei gerai supratot, man sekasi gerai. Aš gyva sveika, turiu daug darbinės ir ne veiklos. Atšventėm Viliaus jubiliejų, trypėm purve per Bliuzo naktis ir kratėm galvas Mėnuo Juodaragyje; užsiauginau nemenką kiekį pomidoriukų ir kitų gėrybių balkonuose, kurios buvo tokios puikios, kad buvo suvalgytos dar iki jas nufotografuojant. Dar ganėm vištas savo miegamajame, matėm šlapią Mėją ir bandom išmokyti Gertrūdą sėdėti ramiai vienoje vietoje. Dar DAUG skanaus maisto prisigaminom, prasivalėm drabužių spintas bei perskaitėm ne vieną ir ne dvi knygas. Šventėm Kalėdas, per kurias išsipakavau nerealų nerealių dovanų kiekį nuo savo mylimojo vyro, ir paminėjom tyliai ramiai su draugais Naujuosius metus, na gal vieną kitą linksmą fejerverką ir mes paleidom į orą.:) Daug gero mūsų gyvenime vyksta, todėl su nauja energija ir idėjomis pasistengsiu grįžti čia ir savo džiaugsmais su Jumis pasidalinsiu. 

Šlapia Mėja.

Gertrūda - katė kuri negali ramiai pasėdėti, kai ją fotografuoja.

Bliuzo naktys.

Viliaus trisdešimtojo gimtadienio tortas.

Vištos... 

Mėnuo Juodaragis.

Mūsų didžioji Kalėdų eglutė.