Penktadienis: spinta ir kiti mano pabumbėjimai

Širdis ima ir akimirksniui sustoja. Sustoja vėjas, jo genami debesys, sustoja Saulės spindulys, nespėjęs nutūpti ant Tavo odos, sustoja sukusis Žemė, nes liepsna, virpėjusi Tavyje sustoja... O tada ir vėl viskas vėl ima bėgti. Ir vėjas, su jo genamais debesimis, ir Saulės spinduliai tupia ant odos Tavo bei ją šildo, Žemė vėl ima suktis pašėlusiu 24valandų per parą greičiu, bet liepsnelė Tavyje jau nebedega taip skaisčiai kaip anksčiau. Gyvenimas tęsiasi, nes jis niekada nesibaigia. Pasibaigiam tik mes su visomis savo akimirkomis.
___

Sėdžiu prie kretančio ir burzgiančio kompiuterio. Rodos laiko yra, bet kažkaip nebemoku aš jo turėti. Atsikėlusi einu dirbti, o vakare griūnu miegoti ir nenoriu net pagalvoti apie kažko kito viekimą. Turiu krūvą laiškų, kuriuos reikia būtinai atrašyti, darbų, kuriuos reikia būtinai užbaigti.. bet kuo daugiau TŲ būtinybių atsiranda, tuo labiau aš noriu miego. Kaip žinia, pavasaris mano nemėgiamiausias metų laikas. Jis mane nuteikia labai ne kaip. Patapau niurzgantis ir bumbantis, nepasitenkinimu spinduliuojantis neigiamų emocijų kamuolys. Tai praeis, kai pasibaigs pereinamas žiemo-vasaros laikotarpis. Visada taip būna. Turbūt taip visada ir bus. Tik vieną vienintelį pavasarį aš spinduliavau meile visam pasauliui ir tik todėl, kad buvau labai šviežiai įsimylėjusi savo būsimą vyrą... gaila, kad įsimylėjimo jausmo negalima pamerkti į spiritą ir atsidarius buteliuką karts nuo karto pauostyti tą saldžiu naivumu kvepiantį mirkalą. O dabar tik prisiminimais reikia gyventi, nes kasdienybė nebekvepia nei romantika, nei kitais egzotiškais dalykėliais. Gerai, gana man bumbėti. Darbai patys nenusidirbs, o mano pertraukėlė deja negali tęstis amžinai.

Kadangi šiandien penktadienis, o pagal rašymo planus, kurių aš visiškai nesilaikau, šiandien aš turiu rašyti apie savo aprangą. Planų nesilaikau, bet vis prikalbinu savo vyrą mane nufotografuoti, kai jaučiuosi, kad tą dieną atrodau bent pusę velnio. Va, dabar turiu net tris pusę velnio aprangos derinukus.

Ilgaauliai batai + juodi džinsai + odinis diržas su kniedėmis + tamsiai žali blizgantys maškinėliai + mėlynas džinsinis švarkelis + žali plastiko auskarai + pakabukas katė + aptrankė-dygliukai. Skirtas kovo 8dienos pasivaikščiojimui.

Ilgaauliai batai + juodos šilkinės pėdkelnės + smėlio spalvos sijonas + juoda megzta liemenė + pilkšvos smėlinės spalvos diržas + spalvotai dryžuoti marškiniai + raudonas paltas + pakabukas katė + auskarai mėlynos/raudonos snaigutės + tamsaus šokolado spalvos odinė rankinė + šviesiai mėlynas megztas šalikas + senovinė keramikinė sagė, kurios nuotraukoj nesimato. Skirtas reikalų reikaliukų tvarkimui ne mūsų kaime.

(Vėl gi) ilgaauliai batai + juodos šilkinės pėdkelnės + rožinė suknelė + žaliai melyni marškiniai + diržas kaspinėlis + pakabukas katė + juodo stiklo auskarai + apyrankė dygliukai. Skirtas sekmadieniniui apsipirkinėjimui.

Ar kam įdomu iš kur aš savo drabužius gaunu? O gal tiesiog sudėti nuotraukas, kurias pažiūrėsite, ir net nieko nerašyti?

P.S. O kaip Jūsų pavasaris?

Apie žiemos miegą

Rodos laikas ir erdvė aplink mane buvo sumalti į faršą. Kartais nebejaučiu ar yra naktis, ar diena; pirmadienis ar jau penktadienis. Pavasaris? O gal vis dėlto žiema? Na, bent jau pasipūtę zylutės, tupinėjaunčios lesyklėjėjė liudyja žiemos buvimą. Nespėju joms berti saulėgrąžų. Sulesa jos daug. Bet kaip nebersi paukščiams lesalo, kai mano katės taip gražiai ardosi prie stiklinių balkonų durų. Skleidžia nepaaiškinamus garsus, seilioją apdulkėjusį lango stiklą ir bando bent mintimis su didžiausia meile apkabinti savo plunksnuotas fantazijas. Ir kailis jau pradėjo katėms kuokštais kristi. Tai jau pavasaris ar dar žiema kol kas pabus? Man tai kas. Aš laiko ir erdvės aplink save nesuvokiu. Gal dėl to, kad didžiąją savo laiko dalį aš praleidžiu viena namuose, klausydamasi kaip kala kaimynas vinį į sieną, kaip loja šunys laiptinėje ir tylos, kuri kartartėmis mane jau pradeda kurtinti. Taip, mano nuotaika ne pati mieliausia. Penktadienio naktį leidžiu klausydama romantiškos/slegainčios muzikos.. o ir pati ką tik išgiedojau visą kažkada išmoktą lotyniškų giemių repertuarą. Mano rainoji, man giedant apie dangaus galybę, bandė man sulįsti į gerklę: turbūt norėjo pažiūrėti iš kur tas spigus garsas sklinda.. ir jį suėsti. Kitokių ketinimų čia net nebandau įžvelgti. Tam ir nėra reikalo. Tai apie ką aš čia vis dėlto norėjau parašyti.. ayj, gi apie sriubą. Bet sriubą aprašysiu kitą kartą, o tai sąraše, kuriame žymiu, ką derėtų aprašyti kaupiasi tik receptai... na, aš lyg ir ne tik apie maistą rašau, nors nuo mano gimtadienio sugrebėjau jau dešimt pyragų bei kitų skanėstų iškepti..va šiandien, o gal tiksliau vakar, iškepiau svogūnų pyragiuką ir jį sėkmingai išdrėbiau dar šiltą ant žemės. Jo laidotuvės šiukšledėžėje buvo palydėtos graudžiomis mano ašaromis. Ir tikrai ne todėl, kad aš bent jau būčiau ruošusis jį ragauti... bet jis buvo TOKS fotogeniškas... ech.. teks dabar vėl kepti kitą, bet gal tik tada, kai svogūnų laiškų pas mamą darže galėsiu priskinti. O tarp kit ko chaosą mano gyvenime padidina ir vazonų skaičiaviams, planavimas kas kur kaip bus pasodinta mano balkonuose, įnirtingas knygų skaitymas, siuvinėjimas pusryčiaujant ir pavasarinė "išmesk nereikalingą šlamštą iš namų" akciją. Jos metu jau buvo pašalinta daugybė nenešiojamų drabužių, išnaikinta kartoninių dėžių plantacija, priduota rudo stiklo tara, o dabar imtasi tvarkyti dar ir antros partijos nebenešiojamų drabužių, kurių tikrai nereikia niekam (nes pirmoji partija buvo atiduota toms, kurioms labiau reikėjo). O kur dar darbas darbas darbas. Ir čia tikrai nereikia kablelių. Tai nenutraukiamas procesas, kuris mano smegenis pavarčia asocialia dykyne. Tik šią savaitę mažiau dirbu, nes mano kūnas sirguliuja, tai stengiuosi daug miegoti ir gerti dar daugiau sieros skonio skysčių. Nelabai viliojamai skamba, nes taip ir yra. Ir net miego terapija niekaip nepadeda man bent truputį pradėti man suvokti aplink mane lekiantį laiką ir kintančią erdvę. Kai vieną dieną įdienojus saulė nutvieskė namus, aš prasivėriau balkono duris ir rymojau ant lovos krašto, susisukus į pleduką... mane apimė labai surealus jausmas, kad aš tarsi plūduriuoju tarp vakar ir rytojaus, o šiandienos kaip ir nėra. Aš lyg ištrūkusi grandis, kuri plūduriuoja aplink visus, bet nesu su niekuo susieta... kažkaip baisu pasidaro, kai vėl apie tai pagalvoju. Reikia lįsti lauk iš savo namų bei tylos burbulo ir nerti į pavasarėjantį pasaulį. Žiemos miegas oficialiai turi būti nutrauktas.

Šeštadieniniai veikinėjimai: Pasivaikščiojimas, pasipuošus kokia nors gėlėta suknele. Isnstrukcijų čia tikrai nereikia.